Lankas užtvindė pienių ižas
Ir nežinau, ir nežinau, kuo čia tikėt –
Pavasaris į Gelgaudiškį grįžo
Ar ant palangės saulėn stiebiasi gėlė.
Tai eilutės iš Antano Andrijono eilėraščio “Pavasaris į Gelgaudiškį grįžo“, 2014 metais paskelbto žurnalistų poezijos rinkinyje „Sušvieski, saule“. Jame žurnalistai galėjo prisistatyti tik vienu eilėraščiu. Kiekvienas siuntė tai, kas jam brangu. A. Andrijonas atsiuntė apie Gelgaudiškį…
GELGAUDIŠKIS
„Mane pakrikštijo senojoje Gelgaudiškio bažnyčioje, kuri paskutinį kartą perstatyta XIX a. antrojoje pusėje ir įgijo iki šių dienų išlikusias gotikines formas. Šios bažnyčios knygose saugomos mano senelių, tėvų, sesers Aldonos gimimo datos, jų vestuvių dienos. Bažnyčia atlaikė du praėjusio amžiaus pasaulinius karus, pokario negandas, o 2011 metais jos istorijos puslapiai sugulė į išsamią šio krašto monografiją „Gelgaudiškis“, kurią man teko ruošti spaudai,“ – sako A. Andrijonas.
Taip, Gelgaudiškis, nedidelis ir jaukus zanavykų miestelis, priglūdęs prie Nemuno, buvo ir, manau, visada bus A. Andrijono gyvasties atrama, kūrybos žaizdras. Čia jo tėviškė, čia brendo, baigė vidurinę mokyklą, čia dabar praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, čia, Gelgaudiškio dvare neseniai įvyko tėvynainių surengtas iškilmingas A. Andrijono septyniasdešimtmečio paminėjimas. Šakių viešosios bibliotekos kūrėjų grupė „Mėlynosios paukštės” skaitė A. Andrijono kūrybą, garsus Lietuvos estrados dainininkas Aleksas Lemanas dainavo jo tekstais sukurtas dainas…
Prisiminė ir kitas Gelgaudiško dvare įvykęs renginys, irgi skirtas A. Andrijonui. 2016 metais čia buvo atidaryta jo knygų paroda. Tuomet rašiau, kad ją sudaro net apie 70 knygų, kurios atspindi jo bibliografiją: autorinės knygos, kolektyviniai darbai, jo sudarytos knygos, kitų autorių knygos, kuriose spausdinami jo straipsniai, eilėraščiai, nuotraukos. Ekspozicijoje knygos buvo suskirstytos į skyrius: „Poezija”, „Knygos Gelgaudiškiui”, „Knygos Šakių kraštui”, „Knygos Lietuvos nepriklausomybei”, „Knygų sudarytojas”, „Automobilių ir kelių istorija”, „Automobilių sporto istorija”, „Žurnalistų sąjungos knygos”, „Enciklopedijos”… Toks tematikos margumas gražiai atskeidžia A. Andrijono įvairialypią kūrybinę virtuvę.
DEŠIMTMEČIAI ŽURNALISTIKAI
Kolega Antanas gimė 1951 m liepos 20 dieną Gelgaudiškyje. 1978 m. baigė Vilniaus universitete žurnalistiką ir jai paskyrė visą savo gyvenimą.
Daugiau kaip dvidešimt metų (1978-1999) jis dirbo laikraštyje „Vakarinės naujienos“. Buvo korespondentas, atsakingasis sekretorius, vyr. redaktoriaus pavaduotojas. „Vakarinės naujienose kartu su juo teko dirbti dešimt metų. Tai buvo audringi metai, Gorbačiovinės pertvarkos, Sąjūdžio susikūrimo ir stiprėjimo, Vilniaus Arkikatedros grąžinimo tikintiesiems, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Kremliaus ekonominės blokados, ginkluotų desantinkų smurto (pats mačiau, kaip A. Andrijoną iš Spaudos rūmų automatais ginkluoti desantininkai išstūmė į sausio šaltį beveik vienmarškinį) metai. Bet jis juos vyriškai pergyveno.
Vėliau A. Andrijonas labiau susidomi leidyba, viešaisiais ryšiais. Dirbo „Trijų žvaigždžių“ ir „Versmės“ leidyklose. Buvo ir savaitraščio „Autoekspresas“ vyriausiasis redaktorius.
GIMTAJAM KRAŠTUI
Turbūt neapsiriksiu pasakęs, kad A. Andrijonas daugiausia dėmesio skyrė ir skyria gimtajam kraštui – Gelgaudiškiui, Šakių rajonui. Šiomis temomis jis parašė šimtus straispnių periodinėje spaudoje, išleido ir daug knygų, autorinių ir su bendraautoriais. Tarp jų: „Gelgaudiškio kalendorius 2001-ieji metai” (2001), „Brasta per lietuviškojo laiko upę” (Šakių r. kalbos ir literatūros dienų 30-mečiui, 2002), „Kalbos ir literatūros dienos Šakių krašte 1973-2007“ (kartu su J. Augustaičiu, 2007), „Nemuno sūnūs sugrįžta” (2008) „Pramintais gimtinės takais“ (2009), „Kalbos ir literatūros dienos Šakių krašte 1973-2012“ (2012), kitos.
Dažnai jo pavardę gali sutikti Gelgaudiškiui ir Šakių kraštui skirtose knygose: „Gelgaudiškio vidurinė mokykla” (sudarytojos Lilija Ūsienė, Rimutė Jievaitienė, 2005), „Su Gelgaudiškiu širdyje” (Benjaminas Kondratas, 2005), „Pajotijo kaimas” (Danutė Vaičaitienė, 2010), „Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas” (Gražina Gerulaitytė-Narbutienė, 1998), „Per žodžio gyvastį ir dvasią” (Albina Šiupienienė, 2001), „Kur žodžio tėviškė” (Vytautas Armonavičius, 2007) „Esam zanavykai” (sudarytoja Aurelija Papievienė, 2015), kitose.
„Į knygas, straipsnius spaudoje greta Gelgaudiškio sudėjau kitų Šakių krašto bažnyčių istorijos daleles – Plokščių, Griškabūdžio, Sintautų, Sudargo, – sako A. Andrijonas. – O iš pokalbių su šviesios atminties ir tragiško likimo Vilniaus Žvėryno parapijos klebonu Stasiu Lydžiu gimė straipsniai, kurie pasirodė spaudoje, o vėliau ir kunigo Igno Paberžio knygoje „Gyvenimas ne sau“ (1994)“.
Tačiau didžiausias A. Andrijono indelis į gimtojo krašto kraitę – monografijos „Gelgaudiškis“ dvitomis, išėjęs 2011 metais. Jis buvo ne tik šio milžiniško, kelis tūkstančius puslapių turinčio leidinio sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius, bet ir pluošto straipsnių autorius. Jo pluksnai priklauso įdomūs ir informatyvūs strapsniai „Šimtmečius trukusių kovų pėdsakai Nemuno pakrantėse“, „Generolo Antano Gelgaudo gyvenimo ir kovų pėdsakai prie Gelgaudiškio“, „Gelgaudiškis nuo Sapiegų iki Komarų (XIV a. pab.–XIX a. pab.)“, „Gelgaudiškio dvaro parceliacijos pirmieji žingsniai“,“ Gelgaudiškio dvaras ir jo palivarkai parceliacijos dešimtmečiais (1920–1938)“, daugelis kitų.
Ne dažnas Lietuvos valsčius gali pasigirti tokiu fundamentaliu leidiniu. Gelgaudiškis – gali. Gali dėka A. Andrijono ilgamečio triūso.
POEZIJA
Ketvirtoje klasėje mažasis Antanėlis parašė pirmuosius eilėraščius. Mokykliniais metais juos spausdino rajono laikraščio „Draugas“ literatūriniame puslapyje „Lygumų šaltinis“. Jo literatūriniai rašiniai tarp rajono moksleivių užimdavo prizines vietas. 1969 metais dalyvavo respublikiniame vidurinių mokyklų jaunųjų literatų kūrybos konkurse Trakuose, kurį organizavo Lietuvos švietimo ministerija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. 1970 metais vienintelis iš Šakių rajono abiturientų lietuvių kalbos egzamine pasirinko laisvą literatūrinę temą „Žmonės amžinai eina į laimę“. Laisva literatūrine tema rašė ir 1973 metais, kai stojo į Vilniaus universitetą. Bestudijuodamas eilėraščius spausdinosi universiteto laikraštyje.
A. Andrijonas jau yra išleidęs tris eilėraščių rinkinius: „Gelgaudiškio dvaro papėdėj” (1997), „Atveriu langą į Nemuną” (2001), „Sidabrinių klevų skambesy” (2011). Pristatydamas pirmąjį rinkinį, autorius sakė: „Žinau, kad ir mano gimtajame Gelgaudiškyje kasmet mokyklos duris praveria nedrąsūs pirmokėliai. Nuo jų pirmojo rugsėjo prasideda nauja abiturientų karta. Be kupino pažinimo mokyklinio gyvenimo, jiems teks pajusti ir save, surasti savojo dvaro papėdę. Kaip ir mus, tas takas ves per mokyklinę jaunystę. O ji verta ne vien susižavėjimo, bet ir išbandymų. Bent jau savęs… Šį daugiausia mokyklinių eilėraščių pluoštą ir skiriu tiems einantiems į save. Kad po prabėgusių rugsėjo šalnų jų širdies šilumos jau prireiktų kitiems”.
1999 metais A. Andrijono lyrika pateko į 100 meilės eilėraščių rinkinį „Kam pakėlei mane lig žvaigždžių…” (sudarytojas Julius Jasaitis). Jie skelbiami eilėraščių rinkinyje „Kur žodžio tėviškė“ (sudarytojas Vytautas Armonavičius, 2007), „Zanavykijos pradinės mokyklos“ (sudarytojas Jonas Bosas, 2009).
DAINOS
Panemunėm vingiuoja senas kelias,
Lekėčių pušys ošia praeitim.
Priglausk prie lūpų Sūduvos rugelį,
Kuris Šakius ir tėviškę primins.
Šakiai, Šakiai, kur lygumos išplaukia
Į prūsų žemę ties pašešupiais.
Šakiai, Šakiai mes su tavim suaugę
Kartų kartom po ąžuolais plačiais.
Tai žodžiai iš „Šakių dainos“, eiles kuriai parašė A. Andrijonas, o muziką sukūrė kompozitorius Valentinas Bagdonas.
Prisimenu prieš keletą metų Gelgaudiškyje vykusią šventę. Būta joje visko. Bet labiausiai įsiminė dainininko Alekso Lemano dainuotos A. Andrijono dainos. Jų melodingi žodžiai plačiai sklido po miestelį, kilo virš Gelgaudiškių bažnyčios bokštų, žilojo Nemuno, beldėsi į kiekvieno klausytojo širdį.
Kolegos Antano eilėraščiai jausmingi, ritmiški, aiškiai apibrėžta tematika, todėl dainas kūriantiems kompozitoriams jie labai tinka. Pagal kolegos Antano eiles kompozitorius Valentinas Bagdonas parašė net keturioliką dainų. Penkios iš jų greitai pasirodys žurnalistų dainų knygoje „ Ačiū tau, žeme“, kurią spaudai ruošia Lietuvos žurnalistų sąjunga.
LIETUVOS ŽURNALISTŲ SĄJUNGOJE
A. Andrijonas Lietuvos žurnalistų sąjungoje aktyviai veikia jau ne vieną dešimtmetį. Iš pradžių buvo aktyvus tuo metu veikusiame LŽS Presautoklube, vėliau kituose skyriuose.
2013 metais jis buvo priimtas į Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją, Lietuvos kultūros ministro įsakymu jis tapo valstybės pripažintu meno kūrėju.
O visai neseniai A. Andrijonas už žurnalisto profesinio vardo stiprinimą ir garsinimą asmeniniu pavyzdžiu buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.
Linkime sukaktuvininkui tvirtos sveikatos ir sėkmės gyvenime ir kūryboje.
