Respublikos“ savaitės tragedija – gaisro ugnyje, savo motinos akivaizdoje, žuvę du vaikiukai. Trejų metų berniukas ir net dvejų metų neturėjusi jo sesutė.
Šiemet Lietuvos gaisruose jau žuvo 81 žmogus. Iš jų – 5 vaikai. Žmonės žūsta eismo įvykiuose, skęsta ar vieni kitus nudaigoja. Tad kažkiek tragikomiška baidytis karų, okupacijų, jei lietuviai kasdien vos ne metodiškai naikinasi. Suskaičiavę visas per 26 metus sudegusias, perėjose sutraiškytas ar kitaip nužudytas aukas, turėtume papildomą Lietuvą. Išnykusią per gaisrų ir avarijų genocidą.
Per pastarąją tragediją, įvykusią Panevėžio rajono Mikėnų kaime, žuvo ne tik du vaikai, bet ir 28 metų vyras. Trys ateities perspektyvos, kurios jau niekada netaps ateitimi. Nes žuvo nepragyvenusios jiems skirto gamtos ciklo. Žuvęs vyriškis jau niekada nepatirs žmogaus brandos ir senatvės. O dūmuose užtroškę mažyliai beveik nieko šiame gyvenime nespėjo patirti. Net pirmokėlio būsenos ar paauglystės.
Penkios piliečių kategorijos
Žmonės – ne šunelis Ramzis. Jų žūtys daug greičiau pamirštamos. Po kelių savaičių tik motina gedės savo vaikučių. Tragedija taps tik statistika. O priežastis – gal smilkstanti nuorūka, o gal – žiebtuvėlis. Ir neatsakinga mažamečių priežiūra buityje. Žmonės ir jų vaikai mūsų valstybėje jau yra išsluoksniuoti į bent penkias kategorijas. Kaip šaltkalviai ar suvirintojai. 1. Elitas ir jų būtinai perspektyvios atžalos. Aukščiausia kategorija. 2. Perspektyvūs sostinės gyventojai ir jų perspektyvios atžalos. Kiek žemesnė kategorija. 3. Didžiųjų miestų miestiečiai ir jų vaikai. Pagal tėvų sukauptą ar nesukauptą turtą, priskirti žemesnėms kategorijoms nei vilniečiai, bet aukštesnėms nei provincijos gyventojai. Dvi žemiausios kategorijos – pasiturintys, bet ne milijonieriai provincialai, lavinantys savo vaikus rajonų centruose. Na, ir kaimo bėdžiai. Ši kategorija, anot valstybės išminčių, būtent taip strateguojančių Lietuvos ateitį, yra tik ekonominė našta ir socialinės problemos. Tad ko gailėtis vaikų, žuvusių Mikėnuose. Juk jiems žuvus sumažėjo ekonominė našta. Ir iškart dingo dvi socialinės problemos.
Jokie akcijų vajai nepadės
Prezidentė, pasitelkusi šalies pramoginių žvaigždučių elitą, organizuoja įvairias vaikų gelbėjimo akcijas. Bando juos išvaduoti iš vaikų globos įstaigų, įvairių internatų. Bando moralizuoti socialinius darbuotojus. Ragina būti neabejingiems. Ginti, saugoti, įsivaikinti, užkirsti kelią patyčioms. Bet visi šie akcijų vajai, garsenybių pasistaipymas televizoriuose yra savotiškas absurdas. Figos lapas, dangstantis mūsų valdžių vieningai laiminamą piliečių išsluoksniavimą. Į anksčiau paminėtas penkias kategorijas. Ir tos kategorijos seniai įteisintos šalies švietimo sistemoje. Ar daug šansų turėjo tie Mikėnų kaime sudegę ar Kėdainių rajone šulinyje paskandinti mažyliai kada nors mokytis Vilniaus licėjuje. Ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje. Ar tarptautinėje mokykloje. Ar daug šansų turėjo taisyklingai kalbėti prancūziškai ir rašyti be klaidų? Jei ne lietuviškai, tai bent angliškai. Jie turėjo tik vieną šansą. Šiaip ne taip užaugti. Oho, koks didelis! Jau gali uždarbiauti. O kur? Kur nors. Užsiregistruok darbo biržoje. Kelis mėnesius pašluosi seniūnijos teritoriją. Arba važiuok į Norvegiją. Tad nereikia virkauti. Vaikai, augantys šeimose, priskirtinose pačiai žemiausiai, provincijos bėdžių kategorijai, faktiškai yra nurašyti.
Nors ne visi jie nuskęsta ar sudega. Jiems nesamdomi korepetitoriai. Mamos tauriai nealpinėja dėl vaikučio egzamino. Mamos nedirba taksistėmis, vežiojančiomis atžalas į būrelius. Tokios mamos niekada neištekins savo dukrytės už traktorininko. Jai kaimas – fu. O provincijos vaikiukai net pradinės mokyklos šalia neturi. Nes valdžiai kaimas taip pat „fu“. Tad šiame visuotiniame, strateginiame provincijos naikinimo, susinimo fone kiek makabriška dejuoti dėl kelių sunaikintų mažylių. Juk ši tragedija atspindi tik nuolatinę provincijos naikinimo tragediją.
Tvartuose, ganyklose mažėja gyvulių. Ūkiuose – žmonių. Dar užsilikusiose mokyklose – vaikų. O bėdžių vaikai patiria ne epizodinę, bet nuolatinę valstybės patyčią. Kad nieko gero iš jų nebus. Neverta net stengtis. „Dėl prastos genetikos“. Nes jei mūsų Vyriausybės bei kitos valdžios būtų norėjusios bent kiek dėl tokių vaikų pasistengti, nebūtų uždarinėjusios „neperspektyvių“ mokyklų. Juk tokiose neva ekonomiškai neperspektyviose mokyklose, kai vienoje klasėje sėdi ir pirmokėliai, ir ketvirtokai, mokėsi didžioji dalis mūsų senosios šviesuomenės. Būsimi poetai ir mokslininkai. Net malkų iš namų atsinešdavo. Kad klasės krosnį pakurtų.
Nurašytieji…
Įsivaizduokime, kad Vilniuje gaisre žūsta koks nors eksministro ar garsaus politiko anūkas. Pažaidęs su žiebtuvėliu. Kiek būtų užuojautų. Kiek kalbų apie didį praradimą. Nes toks vaikas jau iš anksto įsivaizduojamas mažų mažiausiai Užsienio reikalų ministerijoje. Ar konsulo poste. Prieš tai atlikus praktiką Oksforde. Visuomenė net įtartų juodąsias technologijas. Kad tą žiebtuvėlį kažkas specialiai pakišo. Kad ir kaip būtų, visuomenė tik paliudytų jau įsitvirtinusį piliečių išsluoksniavimą.
Nevienodas starto galimybes. Provincijos bėdžiaus vaikas per švietimo, sveikatos sistemos ir žemės reformas buvo nurašytas. Ir provincijoje vis dar paliktos socialinės darbuotojos tik prižiūri šį nurašymo faktą, pasekmę, procesą. Su vienokiais ar kitokiais sklandaus gyvų žmonių nurašinėjimo trikdžiais. Jei vaikas paskęsta ar sudega – tai sklandaus žmonių nurašinėjimo trikdis. O jei žmonės, praradę viltį, tik girtuokliauja, bet nežudo, vadinasi, provincijos apmarinimas, numarinimas sklandus, natūralus. Ir nereikia veidmainiškai sriūbauti, kad viskas yra kitaip. Kad išdraskysime globos namus, šeimos masiškai priglaus beglobius. Nors Prezidentūrai paskelbus tokią akciją, piliečiai, pradedant pramogų pasaulio žvaigždutėmis, galėjo per mėnesį įsivaikinti tūkstančius globotinių. Kiekvienas po tiek, kiek Madona. O raumeningieji pramogų pasaulio liūtai ir sporto galiūnai įsivaikinti linkusius nusikalsti. Kad per savaitę perauklėtų. Tačiau, aiman, net Dalios Grybauskaitės neklauso.
Kitas visuomenės paguodimas – užsienio investicijos atgaivins kaimą. O kaip jie tai padarys? Gal sugriautą infrastruktūrą atkurs? Žiebtuvėlius atims? Šulinius užkals? O ko jiems dėl mūsų stengtis? Nors pasitreniruoti galėtume pasiūlyti, pvz., Kauno rajono Čekiškę. Kai pamatysime, kad Čekiškė virsta Niujorku, tada patikėsime.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika”
