I dalis ČIA; II dalis – ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA
Mūsų nepriklausomos valstybės ypač valstybinės lietuvių kalbos puolimas darosi jau nebepadorus. Neiškentęs Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkas Audrius Valotka praėjusią savaitę portale delfi.lt apkaltino Vilniaus rajono valdžią markiruojant lenkišką okupacinę zoną, kurioje vyko nuožmi lietuvių polonizacija – Vilniaus rajone Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai jau pradėti rašyti lenkiškai („Bieliszki“ ir „Orzełówka“).“
VKI įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybę lenkiškus užrašus „Bieliszki“ ir „Orzełówka“ pašalinti. Bet savivaldybė tai daryti atsisako. Dar daugiau, Vilniaus rajono valdžia VKI vadovą apskundė Kultūros ministrui S. Kairiui, esą A.Valotka kursto tautinę nesantaiką.
Šis apgailėtino politinio akiračio ministras paskubėjo savo feisbuko puslapyje pareikšti, kad prieš išeidamas atostogų pasirašęs įsakymą dėl komisijos sudarymo Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo A. Valotkos pasisakymams įvertinti.
Už šiuos nuostabius žodžius jam padėką paskubėjo pareikšti Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič. Jis sako, kad, „privalome spręsti teisines spragas…<…> apie mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomo valstybės tarnautojo elgesį. Jis ne tik amoralus, bet ir pažeidžiantis valstybės saugumo interesus…“
Akivaizdu, kad šioje situacijoje ministras S.Kairys nesusigaudo, net nepagalvoja, kad tai gali būti Rusijos ir Baltarusijos vykdomo hibridinio karo provokaciniai veiksmai, siekiant kiršinti lietuvius ir lenkakalbius Lietuvos gyventojus. Kremliaus tikslas – didinti įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Analogiškai Lietuvai atgaunant nepriklausomybę elgėsi Vilniaus ir Šalčininkų karšto autonomininkai, mėginę išlaikyti šiuose regionuose sovietų valdžią. Neabejotina, kad žymint gyvenvietes lenkų kalba, nuosekliai siekiama įtvirtinti lenkakalbių gyventojų autonomiją. Po to bus siekiama visiško lenkiško autonominio regiono savarankiškumo. Nejučiomis imi galvoti, jog tai yra Lietuvos valstybės teritorinio byrėjimo pradžia.
Praėjusią savaitę valstybė gavo dar vienas smūgį – „Lifosos” savininkė EuroChem Group AG suvokdama katastrofiškus ir negrįžtamus padarinius nusprendė nuo spalio 1 d. užkonservuoti savo gamyklą Kėdainiuose. Taip Lietuvos valdantieji, naudodamiesi Rusijai taikomomis sankcijomis dėl karo Ukrainoje, paskubėjo negrįžtamai sunaikinti vieną didžiausių ir svarbiausių Lietuvos gamyklų.
Paradoksas, bet Rusijos oligarchui Melničenkai priklausantis analogiškas fabrikas Antverpene, kaip ir panašaus profilio sankcionuotos gamyklos Belgijoje ir Vokietijoje, kol kas sėkmingai dirba – sankcijos Rusijai neskatina belgų ir vokiečių valdžios minėtas įmones žlugdyti.
Kėdainių Litfosoje vykstant pasiruošimui konservacijai darbuotojai jau palieka darbą. Netrukus tūkstančiai Kėdainiuose gyvenančių jų šeimos narių neteks pragyvenimo šaltinio. Sudėtingus įrenginius aptarnauti sugebantys itin kvalifikuoti specialistai bus negrįžtamai prarasti. Likę bedarbiais, jie bus priversti ieškoti mažiau kvalifikuotą darbą arba, neturėdami pragyvenimo šaltinio, išvyks iš Lietuvos. Praradusi tokius darbuotojus gamykla yra pasmerkta žlugti. Taip mūsų „nuosava” valdžia tęsia sąmoningai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje pradėtą įgyvendinti Lietuvos deindustrializavimo ir nacionalinio turto išgrobstymo bei naikinimo planą.
„Nacionalinį susivienijimas“ stebi šį grobstymą ir valstybės savarankiškumo likučių naikinimą. Pagal išgales dar tai, ką gali daryti – mėginti pažadinti visuomenę, tęsdamas vasaros keliones po Lietuvą ir dalindamas laikraštį „Susigrąžinkime valstybę!“.
Tokių kelionių akimirkos liepos 22-23dienomis.
Anykščiai
Algimantas. Gražus epizodas iš Anykščių. Prasidėjus liūčiai palapinės pastogę pasiūlėme senjorų romansų ansambliui. Ansambliečiai atsidėkojo skambiomis dainomis. Tikiuosi nuotraukas pridės Vaclovas ir Algimantas.
Ramūnas. Anykščiuose dirbome iki 14 val., kada prasidėjo stipri liūtis, išdalinta buvo apie 1200 laikraščių. Senimas ėmė noriai (netcda\nzi tai mandagumo ženklas). Jaunimas yra kitoks, pasakydavo ar nori ar ne (jei neskaitys ar išmes, neima). Ėmė, bet mažiau negu pusė. Vienas kitas mus žinojo. Konservatorių šalininkus atpažindavome iš frazės, retorinio klausimo „o iš ko ją reikia susigrąžinti?”. Antisistemininkus, iš klausimo „kodėl nesivienijate”.
Aš bandydavau eiti į pokalbį. Pastebėjus, kad dalis žmonių laikraštį ima, bet į kalbas leistis bijo (vadinasi, laikraščių paėmimas yra mandagumo žestas). Tačiau maloniai nustebino vienas KTU studijuojantis jaunuolis, kuris pusvalandį labai taikliai klausinėjo apie mūsų partijos programa, ką keistume atėję į valdžią, kaip formuotume sąrašą ir pan. Atsakymai matyt patiko, egzaminą išlaikiau, nes pasiprašė antro laikraščio. Taip pat turėjau diskusiją su pagyvenusi agronomo, kuri prisižiūrėjusi Janutienės simpatizuoja Nidai. Supratau, kad jos nuodai irgi daro savo darbą (prieš LGBT kovoti nereikia). Su komanda pasigedome NS pareiškimu įdėklo į laikraštį.
Miesteliai
Marius. Matot, šventė Alantoje buvo šeštadienį, o sekmadienį – tik atlaidai bažnyčioje. Bet kad vis tiek pavyko sekmadienį išdalinti laikraščius, labai džiugi žinia. Ačiū jums.
Linas. Važiavau į Anykščius ir kelionė gavosi daug ilgesnė. Aplankyta ir Anykščių miesto šventė, ir eilė miestelių, ir Alanta. Įvairiu laiku palikti laikraščiai Alesninkuose (Elektrėnų sav.), Musninkuose (Širvintų raj.), Balninkuose, Dapkūniškyje ir Alantoje (visi Molėtų raj.), Kurkliuose (Anykščių raj). Visur laikraščiai priimti be problemų. Ne taip kaip buvo prieš metus. Jaučiasi, kad žmonės išdrąsėjo ir yra palankesni mums.
Apie Anykščių šventę rašė Ramūnas. Nuo savęs pridėsiu, kad šventė buvo gausi ir jei ne lietus, būtų buvę įmanoma ir dvigubai daugiau išdalinti laikraščių. Šventė buvo puikiai organizuota, apėmė didelę teritoriją (ne tik parką, bet ir miesto centrą). Savivaldybės atstovė buvo mandagi ir dalykiška, mums išskirta vieta buvo šiek tiek nuošaliau, bet puikiai matoma iš visų pusių. Žmonės noriai ėmė spaudą. Buvo, kurie atsisako. Dažniausiai arba užkietėję konservatoriai, arba valstybės tarnautojai, kurie bijo, kad paskui kas nors pamatęs atraportuos viršininkui ir bus bėdų, arba šiaip baikštūs žmonės.
Bėda su jaunimu. Stiklinės ir tuščios akys simbolizuoja apie dalies jaunimo pavertimą mankurtais. Viskam (išskyrus malonumus) abejingi. Pakalbėjau su viena žolininke prekiaujančia gatvėje. Papasakojo, kad stebi mus, nes mato visose šventėse. Palinkėjo sėkmės ir patarė saugotis. Ji buvo aktyvi žemės referendumo dalyvė. Trumpai papasakojo kaip buvo sugriautas judėjimas iš vidaus. Po to ji jau niekuo nebetiki, bet sako – gal jums pavyks. Sekmadienį apsilankiau ir Alantoje.
Pumpėnai
Marius. Glausti įspūdžiai iš Pumpėnų. Darbavomės keturiese: Tomas, Paulius, Valentinas ir aš. Vos atvykus ir pasistačius palapinę prisistatė šventės organizatorius (toks A. Vareika) ir pradėjo piktintis, “ko mes nesupratę, kad čia drįsę atvykti, mat jokia politinė jėga čia nepageidaujama” (ir iš tiesų, ten būdami buvome vieninteliai tokie “agresyvus”, kaip kad išsireiškė organizatorius; jokios kitos partijos ten nebuvo).
Paaiškinom, kad viską supratę ir vis tiek darysime tai, ko atvykę, o pačios šventės niekaip netrukdysim, atvirkščiai, papuošim ją savo atstovaujamom idėjom (šventė vyko uždaroje saugojamoje mokamoje teritorijoje, į ją patekti galimybės nebuvo). Galbūt dėl to, kad pliaupė lietus, o galbūt ir dėl to, kad įėjimas į šventės teritoriją šią dieną kainavo net 20 eurų, žmonės rinkosi labai vangiai. Tad nors išties nepavydėtinomis oro sąlygomis išbuvome nuo 10 iki 15 val., vis dėlto labai daug laikraščių išdalinti nepavyko (apie 400, įskaitant ir tuos, kurie atsidūrė pumpėniečių pašto dėžutėse).
Kita vertus, nors ir būta visokių reakcijų, galima pasidžiaugti, kad buvo nemažai žmonių, kurie noriai ėmė laikraštį ir žadėjo rimtai įsiskaityti į jo žinią. Turim tvirtą pagrindą manyti, kad šie šviesūs žmonės – tai būsimi mūsų rinkėjai. Galime pasidžiaugti dar ir tuo, kad šiame miestelyje susiradome tikrų draugų – kad ir tokią drąsią p. Lionę. Ji, nepabūgusi nei Vareikos, nei jo savanorių armijos, leido mums statytis palapinę ant jos sklypo ribos (kuris, šventės lokacijos atžvilgiu, yra puikioje vietoje; pažadėjo, kad leis tai daryti ir ateityje – tai tikrai svarbu, nes šventė rodos kasmetinė), paėmė šiek tiek laikraščių, kuriuos žadėjo padalinti kam reikia, o ir šiaip – rado daug gerų žodžių tiek mums, tiek NS. Todėl, įvertinus visas aplinkybes, manau, tikrai galime pasidžiaugti, kad Pumpėnuose savo pozicijas sutvirtinome. Ir čia dar tikrai grįšime!
Evaldas. Kai kauniečiai išdalino apie 2250 jau buvo rekordas. Galvojau, kad gal kažkaip įmanoma aplenkti. Dabar 3500 jau sunkiai pakartojamas skaičius. Matyt reikės skubiai skaičiuoti kiek dar liko sandėlyje.
Klaipėda
Julius. Trumpi įspūdžiai iš kelionės į Klaipėdą. Pati gamta padovanojo puikų orą, nes išankstinės meteo prognozės buvo siaubingos. Pavėsinę pastatėme pačioje šventės širdyje – šalia Biržos tilto ir „Meridiano”. Didžiuliai žmonių srautai – tik spėk suktis.Daug patvirtinimų, kad esame palaikomi, kad šaunuoliai ir pan. Dar kartą reikia patvirtinti būtinumą dalyvauti didesnėmis grupėmis. Švenčių lankytojams daro labai teigiamą įspūdį, kai jie mato aktyviai veikiančius keliomis linijomis išsidėsčiusius NS spaudos platintojus. Keista ar nekeista, nebuvo NEI VIENO burbančio, kad jam jau kelintą kartą siūlomas mūsų laikraštis. Atvirkščiai, daugelis entuziastingai rodydavo rankose turimus laikraščius, kiti net traukdavo iš kišenių kaip kokį šventės leidimą! Tai lyg patvirtinimas, kad mūsų spaudiniai yra vertinami ir bus perskaityti. Ir dar kartą pasikartosiu, kad labai kviečiu sudalyvauti renginiuose ir iki šiol nedrįsusius to padaryti partijos Kolegas.
Mindaugas. Papildau įspūdžius iš Klaipėdos Jūros šventės ir aš. Kaip Daiva jau minėjo, buvome 10 žmonių: aš, pirmininkas, Vytenis iš Klaipėdos sk. valdybos, Daiva, Neringa, Miglius, Dobilas, Darius, Arnas, Almantas. Su mugės organizatoriais kontaktą jau užmezgėme savaitės pradžioje, bet nei prekybininkams laisvų vietų buvo, nei kainos tam „adekvačios“.
Tad išsiuntėm ir subendravom su savivaldybe. Pokalbiai telefonu su savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus vedėju buvo visai malonūs – patvirtino, jog neleistu mūsų jie negali, tad informuos jis pats šventės organizatorius ir pan. Arnas vėliau subendravo su šventės organizatorių vadybininke, nurodėme apytikrę savo vietą (Danės g. ir H. Manto g. sankryžą). Dar kartą pakalbėjau su savivaldybės sk. ved. – sakė, jog policija informuota, įleisti į teritoriją automobilį inventoriaus išsikrovimui turėtų, jei kas – skambinkit Klaipėdos miesto policijos komisariato komisarei, ji informuota (davė ir numerį). Dar derinimas dėl renginio ėjosi sklandžiai, nevertinant, kad visi popierių siuntinėjimaisi ir korekcijos „išsitempė“ iki pat šventės išvakarių.
Vieta pavėsinei buvo puiki, kiti sankryžos „kampai“ buvo užstatyti arba prekeivių, arba organizacijų (maltiečiai, policija ir pan.). Visgi pasitaikė ne koks kaimynas (prekiautojas medžio gaminiais). Trumpai apibendrinus – paviršutinio mąstymo reakcionierius, kuris ieškojo kur išlieti savo „energiją“. Užsidėjęs „rusų karo laivo pasiuntimo tolyn“ maikutę mus pradėjo filmuoti (ko gero online) ir garsiai komentuoti, kad jie, vargšai prekybininkai net moka 400 eur, o tokie kaip mes – nesitarę nei su policija, nei su savivaldybę, niekšai, drįsta statytis palapinę ir tikrai nieko nesumokėję. Arnas, Almantas (ir vėliau aš antru planu) priėjome pakalbėti prieš jo „objektyvą“, pasakėme, kad turime tam legalią teisę, policija informuota, šventės rengėjai taipogi, o savivaldybė mus priėmė.
Tai jo netenkino. Mes – vatnikai ir niekšai. Tad ir pasidariau išvadą, kad jis priima tik tai, kas iš pirmo žvilgsnio „aišku“: Ukrainos karo kontekste pusės akivaizdžios – tas gerai. Bet politikoje viskas subtiliau, todėl jam – konservatoriai šventieji, o visi kiti – vatnikai. Net jau neiškentus ir vėliau, ne prie jo telefono kameros paminėjus NS narių paramą Ukrainai (Azovui), mūsų bendrapartiečių darbus Ukrainos paramai, jis įsiaudrinęs atšaudavo „meluojat, nesąmonė, jūs vatnikai“. O paklausus tai kuo konkrečiai mes darėme, kad būtume vatnikai, sureaguodavo, kad „vatnikai ir viskas“.
Tad toks buvo visai įdomus mūsų vietos „prieskonis“. Vienu momentu už kokių 10 metrų nuo palapinės, apie Pirmininką susibūrė kokie 5-6 žmonės ir tai patapo tiesiog improvizuotai suburtu žmonių būreliu, su kuriuo Pirmininkas bendravo ir diskutavo. Iš šono atrodė šauniai. Kiek išgirdau, viena iš to būrelio žmonių buvo ir kalbininkė, kuriai mes labai patikome. Buvo nemažai susidomėjusių žmonių, su kuriais teko užkalbinti visada, kai tik sustoja ir „nebėga“ toliau su savo reikalais, nemažai bendrauti (aišku, per visas 7 valandas tai pakankamai išvargino, ypač Pirmininką).
Buvo pora ir jaunesnių žmonių (vienas iš jų, pamenu, tikrai buvo su atžalomis ant rankų) kurie bendravo, mes jiems patikome, tik jie paprastai neturi laiko aktyviai veiklai, bet už mus balsuoja. Pasitaikė ir vienas vidutinio amžiaus vyras, atkreipęs į mūsų palapinę dėmesį. Užkalbinus pasiūlius laikraštį atsakė, kad yra vietos liberalas. Draugiškai (gal su kiek sarkazmo) pasakiau, kad gali paimti laikraštį ir pasižiūrėti kaip reikia rašyti rimtus straipsnius, porą žingsnių grįžo, paėmė ir toliau nuvažiavo dviračiu.
Beje, šventėje buvo ir socialdemokratų palapinė prie piliavietės (kitame šventės gale) ir atvira liberalų būstinė su balionais ir pan., kurios durys tiesiai į mugės gatvę (bet jie už kokių 500 m). Į dalinimo pabaigą priėjo senjorų pora, vyras matomai laivavedys (ar pan., pagal uniformą ir atributiką ant jos), minėjo, jog buvo LVŽS, bet nusivylę, labai susidomėjo mumis, apsikeitėme kontaktais. Visgi jo žmona vis paminėdavo OPTV, Janutienę ir pan. – dar politinis požiūris paviršutiniškas…
Neringa. Užsirašiau dviejų moterų kontaktus: viena pati priėjusi pradėjo kalbinti, NS jau žinojusi, labai domėjosi, sakiusi, kad mielai prisijungtų prie tokios veiklos, pagelbėtų. Kita moteris ilgai stovėjo nuošaly ir mus stebėjo, rankoje jau laikė laikraštį, kurį atsinešė nuo mugės pusės. Ją pakalbinau, pirmas jos ištartas sakinys: “jūs neįsivaizduojate, kaip aš laukiu naujų rinkimų…” NS taip pat žino, Pirmininko, Sinicos įrašų klausosi ir džiaugiasi, ir tiki…
Labai įdomu ar vienas vyras, vardu Gintautas, atėjo iki palapinės…pradėjau rašyti telefono numerį, o jis, išgirdęs, kad Klaipėdoje yra Radžvilas, net susigraudino ir paraginęs draugą eiti link NS palapinės nuskubėjo:) sakė “laikraštis mus nuves, ten, kur reikia eiti visiems”…
Ar man čia vienai taip atrodo, kad su kiekviena tokia išvyka tų žmonių, kurie bunda ir nusiima rožinius akinius yra vis daugiau…
Almantas. Prisidėsiu prie Daivos pasidalinimo iš Klaipėdos. Aš ir didesnė komandos dalis dirbome netoli palapinėse kur buvo pagrindinės prekybos gatvių sankirtos ir didžiausi žmonių srautai. Dalinome gana efektyviai. Imdavo įvairūs žmonės, bet dažniau vyresnio amžiaus. Buvo smagu, kai iš pradžių sutikdami skeptiškai, išgirdę Radžvilo ar Nacionalinio susivienijimo vardą, imdavo noriai. Buvo ne vienas šiltas pokalbis. Nemažai daliai jau nieko nereikia aiškinti, bet vis dar yra nežinančių ar painiojančių mus su maršistais ir pan.
Įsibėgėjus šventei, daugelis jau sakė, kad jau gavo laikraštį. Viena moteris pati paprašė to laikraščio, kurį beveik visi nešiojasi mugėje. Manau, kad žmonėms imponavo komandos dydis ir dalinimo intensyvumas. Piktų buvo nedaug. Mugės įspūdžius papildė mūsų tarpusavio bendravimas, bendri pietūs ir prasmingi pokalbiai važiuojant, kurie padarė ilgą kelionę nenuobodžią ir taip pat prasmingą.
Daiva. Ką tik grįžome iš Klaipėdos, kur dalinome laikraščius Jūros šventės metu. Iš Vilniaus išvykome kiek po 6 val. ryto, taigi Klaipėdoje buvome gana anksti. Mūsų jau laukė Mindaugas ir palapinė jau buvo beveik surinkta puikioje, gerai matomoje vietoje, pačiame mugės centre, kur nepastebėti mūsų buvo neįmanoma. Baigę tvirtinti atnaujintus palapinės šonus kibome į darbą.
Smagu, kad agitacijai pasiruošiame vis geriau. Stalą dengė staltiesė, laikraščius prilaikė Eriko specialiai paruošta gumos juosta, sauganti laikraščius nuo vėjo, ir juos galėjome sužymėti Klaipėdos skyriaus antspaudu su nurodytu telefono numeriu. Mudvi su Neringa patraukėme į mugės prieigas Senojo turgaus pusėje ir, kol lankytojų buvo nedaug, apdalinome turgaus prekiautojus ir pirkėjus.
Žmonės laikraščius ėmė gana noriai, nors pasitaikė burbančių, kad visi tik nori „prie lovio” arba „ir ką gi mes galime pakeisti”. Vėliau dalinome laikraščius pasitikdamos atvykusius į mugę autobusais. Panašiai, kaip ir kituose miestuose, daugiau atsisakančių buvo tarp geriau apsirengusių ir tarp jaunimo, nors buvo ir išimčių, kai vaikinas, kuriam turbūt nepasiūlėme laikraščio, pats priėjo ir jo paprašė, „jei čia Radžvilo”.
Buvo ir žinančių, ir negirdėjusių apie Nacionalinį susivienijimą. Buvo ir tokių, kurie paimdavo laikraštį, o paėję keletą žingsnių išmesdavo į kaip tyčia atvirą konteinerį. Taigi pakeitėme savo lokalizaciją arčiau to konteinerio, kad mūsų akivaizdoje išmesti laikraštį būtų nepatogu.
Pastebėjusios, kad su juo taip norima elgtis, sakėme: „Geriau atiduokite”, ir taip kelis išgelbėjome. Bet buvo ir metusių laikraštį į konteinerį demonstratyviai, su dideliu pykčiu. Vienas vyras apžiūrėjęs laikraštį pasakė: „A, čia tų nacių. Nenoriu jo.”
Na, bet šiaip paėmusių buvo gerokai daugiau. Buvo ir žinančių mūsų Pirmininką ar bent jo pavardę. Buvo žinančių ir palaikančių partiją. Minėjome, kad paėjėję pagrindine gatve, su Pirmininku galėtų ir susitikti, ir klausimus užduoti. Neringa užmezgė pažintį su viena aktyvia moterimi, tai gal ateityje turėsime pagalbininkę. Oras buvo mums palankus.
Pradėjo lyti tik baigus dalinimą. Suskaičiavome, kad Klaipėdoje buvo išdalinta 3500 laikraščių, taigi padirbėjome neblogai ir grįžome patenkinti. Tikiuosi, kad kiti kolegos mane papildys.
Vytautas. Šį kartą leisiu sau pasidalinti pora įspūdžių. Bendražygių pasakojimai labai objektyvūs ir tikslūs. Taip — vyksta pokyčiai, kuriuos kada nors bus galima aptarti plačiau. Dar neseniai nebuvo tokių dalykų, kad žmogui duodant laikraštį skubiai ateitų jaunas vyras su kokių vienerių ar pusantrų metų vaiku ant rankų ir paprašytų laikraščio. Ir tokių prieinančių nekviečiamų, grynai savo iniciatyva, akivaizdžiai ir sparčiai daugėja. Ir vis dėlto šį kartą pokyčių esmė susitelkė į tiesiog nekartojamą ir žodžiais tik varganai nusakomą sceną. Kaip gaila, kad jos nebuvo įmanoma nufilmuoti.
Dvi ponios žvilgtelėjo į pasiūlytą laikraštį ir piktai suurzgė: ,,susigrąžinti valstybę? ką susigrąžinti, jeigu ją turime?” Buvau bepradedąs aiškinti, koks skirtumas tarp tikros ir fasadinės valstybės. Bet vos spėjus ištarti porą sakinių, pokalbis baigėsi. Jį nutraukė netoli stovėjusi ir viską girdėjusi moteris. Ji skubiai priėjo ir piktai išrėžė: ,,Turime valstybę? Kokią dar valstybę, kai mūsų prezidentas bučiuoja kitos šalies vėliavą?!”
Tai pasakiusi, ryžtingai paėmė, o tiksliau – beveik išplėšė laikraštį iš rankų ir, netarusi nei žodžio, nuėjo. Ši nuostabi Moteris per kelias sekundes sutikrovino ir savo žodžiais bei veiksmu stulbinamai nušvietė ant NS marškinėlių parašytų žodžių ,,Pakelk galvą, lietuvi!” giliausią prasmę. Jai tariant tuos porą trumpų sakinių aikštingoms poniutėms ir valingu judesiu imant laikraštį, iš jos švytėjo valia, ryžtas ir pati Laisvė.
Išeidami į Lietuvą mes brėžiame takoskyrą, kuri vis labiau gilės ir ryškės. Tai neišvengiama. Jau dabar galima neabejojant pasakyti: daugėja lietuvių, kuriuose vis atviriau ir drąsiau prasiveržia laisvės ilgesys ir tiesiog noras būti savo šalyje ne kiekviename žingsnyje ujamais ir žeminamais pastumdėliais, bet oriais ir galinčiais save gerbti žmonėmis. Savo išėjimu artiname akimirką, kai kiekvienam lietuviui teks aiškiai apsispręsti – galutinai nulenkti ar vis dėlto pakelti galvelę?…
Parengta iš paskelbtų NS dalyvių kelionių įspūdžių
