I dalis ČIA; II dalis – ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA: VII dalis ČIA; VIII dalis ČIA; IX dalis ČIA
Laisvūnas. Žuvienės virimo čempionatas Rusnėje yra didžiulė šventė. Ten nuvykome keturiese – Mindaugas, Linas, Rasa ir aš. Mus pasitiko Valentinas. Palapinę pasistatėme strateginėje vietoje, šventės teritorijoje. Žmonės ėjo pro mus, tereikėjo ištiesti laikraštį. Dauguma nusiteikę palankiai, kai kurie atpažįsta, turėjome ne vieną nuoširdų pokalbį – žmonės prisimena anksčiau gautą laikraštį, sulaukėme ir kvietimo atvykti su šviečiamuoju renginiu.
Galėjome pabūti ir ilgiau, bet diena krypo vakarop, o ir laikraščiai baigėsi. Į rajono miestelius nebevažiavome.
Linas. Šventė buvo puiki ir gausi. Net nesitikėjome. Viską kiek sugadino prieš mums atvykstant nulijęs lietus, todėl šventės aikštė patapo slidi ir purvina, bet vėliau reikalai susitvarkė.
Pasak šventės dalyvių, buvo registruotas rekordinis žuvienės virimo komandų skaičius – 77 . Tai gausiausia žuvienės virimo šventė per 15 šventės gyvavimo metų. Šilutės profesinio rengimo centro komandos žuvienė buvo pati skaniausia – tokios dar gyvenime nesu valgęs.
Žmonių reakcijos į mus buvo tiesiog puikios, neskaitant kelių smulkių akibrokštų ir nepatenkintų veidų. Viena mergina bedė pirštu į man ant krūtinės esantį A. Ramanausko – Vanago atvaizdą ir tiesiog iššvokštė :“ Vatnikas“. Taip ir nesupratau, ar aš vatnikas, ar Vanagas.
Daug žmonių dėkojo, prisipažino, kad už mus balsavo, vienas sakė, kad remia mus per GPM. Atsakiau jam : „Tik todėl, kad jūs remiate – mes ir esame“. Mačiau, kaip žmogus susijaudino.
Mane atpažino vienas mano FB profilio sekėjas ir, paėmęs keletą laikraščių, paprašė bendros foto.
Net jaunuolis iš TV-LKD komandos paprašė laikraščio, sakydamas :“ Įdomu, ką tradicionalistai rašo“.
Erikas. Įspūdžiai iš Vilniaus. Teko pasirašyti ant laikraščio ir net užrašyti savo vardą ir pavardę žmogui, kuris prieš imdamas pasitikslino, ar už tai jo neatleis iš darbo. Pirmą kartą buvau paprašytas fotografuotis atsukęs nugarą. Maloni ir mums pritarianti moteris norėjo įsiamžinti su užrašu, esančiu ant mūsų marškinėlių nugaros.
Alina. Kokia malonė išvysti mūsų bendražygius, atskubėjusius į Vilnių net iš Ignalinos, Paulių iš Panevėžio. Žiūri ir širdyje suskamba vienintelis žodis- mūsų brangiausieji BROLIAI, nes apimti tos pačios idėjos ir begalinio rūpesčio, kas bus, jeigu nustosime ėję į Tautą?
Kalbuosi su Sigita ir Neringa – visos tvirtiname, kad, be laikraščių dalijimo, šeštadieniai pasidaro pilki ir praleisti be prasmės. Artėjant šeštadieniui, širdyje pradeda kažkas spurdėti, atrodo, kad ne tik galva, bet ir kūnas kaupia energiją, nes jos tikrai reikės.
Su Gražina sutikome puikią moterį, kuri, mums pasiūlius, mielai sutiko tapti mūsų partijos nare. Sakė, viduje susikaupė tiek daug, kad nebeturi, kur savęs dėti- kažkaip reikia padėti Tėvynei, bet nežinanti, kaip. Dabar žinos. Apie mus jau žinojo.
Žinoma, yra labai puiku tiesti laikraštį, bet yra dar geriau garsiai pasakyti, kad tai prof. V. Radžvilo įsteigta partija Nacionalinis susivienijimas. Tie, kurie neima, išgirsta pavadinimą, o labiau mąstantys visada stabteli ir pradeda pokalbį.
Vytautas. Akivaizdu, kad peržengus sostinės slenkstį galima keliauti ir į pasaulio kraštą.
Na, o nejuokaujant galima pasakyti: čia dirbant galima kaip niekur kitur aiškiai kiekviena sielos ir kūno dalele pajusti, išgyventi ir suprasti skirtumą, ką reiškia būti iš tiesų sąjūdine, kovojančią tikrą politinę kovą, o ne populistine ir tik kampelio prie valdžios stalo siekiančia gryna rinkimine partija.
Yra norinčių privatizuoti Lietuvą.