I dalis ČIA; II dalis – ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA: VII dalis ČIA; VIII dalis ČIA; IX dalis ČIA; X dalis ČIA
Darius. Šiaulių dienose dalyvavome 11 žmonių : Arnas, Alina, Dobilas, Erikas, Darius, Inga, Vytenis, Erikas, Vita, Audrius, Kęstutis. Laikraštį ėmė maždaug kas antras šiaulietis. Matyt čia, šiauliečiai ne ką skiriasi nuo vilniečių.
Inga. Asmeniniai pastebėjimai Šiauliuose. Gana daug žmonių atsisakė laikraščio. Mačiau skaitančią jį ir verkiančią iš baimės ar nevilties moterį – viską suprantanti, bet viskas beviltiška. Mačiau daug piktų žmonių. Mano išvada – Šiauliai abejingi, nusivylę, atbukę. Pernai vaizdas buvo linksmesnis.
Alina. Širdis kūliu verčiasi, kai Šiauliuose moteris , kuri net nežinojo, kas mes tokie esame, džiaugsmingai sušunka: „Kaip gerai, kad jus sutikau! Juk mes taip pat mąstome! Greitai duokite kokį 20 laikraščių, mat užauginau penkis sūnus, dabar jie suaugę ir vedę, tad liepsiu jiems skaityti ir dėtis į galvą – jie manęs klauso, uch, jeigu ne!, o likusius įmesiu į pašto dėžutes, tik ne durniams, nes tokius ir bažnyčioj muša”. Atsisveikinome širdingai.
O grįžęs iš Anglijos jaunuolis Lukas, besižvalgantis, ką čia jam daryti su savo gyvenimu, manęs pats paprašė laikraščio – skaitoV. Sinicą ir mūsų pirmininką; noriai davė savo telefono numerį, mano paprašytas išdalijo pundą laikraščių. Tokius žmones kaip aukso gabalus turime saugoti.
Labai verta pasakoti apie mūsų vadovus – kad mūsų pirmininkas nėra buvęs komunistu, kaip Jis mus ugdo, moko, ruošia. Pasakoju, kaip jaunimas noriai klausosi V. Sinicos „Papunkčiui” ir „Už balos”. Pasakoju, kokį taiklų pamokymą visada suranda mūsų vice pirmininkas K. Dubnikas – Lietuva Jo pilna. Kokį titanišką darbą atlieka gerb. Algimantas Jankauskas ruošdamas laikraštį ir kiek mūsų partijoje daug nuoširdžių žmonių. Nenuostabu, kad žodis „viltis” yra kaip burtų lazdelė.
Pastebėjau dvi pardavėjas už užuolaidos, skaitančias mūsų laikraštį. Išdrįsau sutrukdyti. Viena jų klausia: „Tai jūs mums pasakykite, kiek procentų turite vilties, kad gali tai įvykti, ką čia rašote ir ko siekiate? ” Nedvejodama pasakiau: „100 procentų! Tik jeigu jūs padėsite savo balsu per rinkimus, mat stebuklų šiais laikais nebūna. Jeigu jūsų pagalba netikėtume, mūsų čia nebūtų
Arnas. Šiluvoje buvome aš, Daiva, Auksė, Inga, Marius M., Marius P. (prekiavo knygomis), Julius.
Atmosfera geresnė nei pernai, pernai buvo daug piktų kaltinimų iš konservatorių sektantų. Šiemet tokių buvo tik keli. Bet tikrai buvo žmonių linkėjusių sėkmės, išreiškusių palaikymą. Keli paėmė daugiau laikraščių. Geras įspūdis, gera komanda, manau geras rezultatas.
Inga. Šiluvoje įspūdis priešingas Šiauliams. Nuostabi, šilta, nuoširdi atmosfera. Laikraščio neėmė tik keliolika žmonių. O ir tie, kurie atsisakė, vėliau paėmė iš kitų. Su mandagia, šilta šypsena paimdavo paprasti žmonės, greičiausiai iš kaimų. Ėmė labai daug jaunų šeimų su vaikais.
Mišių metu mane varė nuo gatvės, kad netrukdytume su savo reklama. Pasakiau, kad į šventorių ir mišių vietą neinu, o gatvė šalia – vieša vieta. Beje, žmonės atpažįsta pagal mūsų marškinėlius -vienas žmogus tiesiog juos išvydęs pasisveikino- atpažino. Jaunuolis su prabangia BMW sustoja, pro atvirą langą paprašo duoti keletą laikraščių. Buvo prašančių ir grįžtančių atgal paprašyti, mačiau nemažai ištiestų rankų. Buvo žmonių, siūliusių piniginę auką už laikraštį. Paprašiau paaukoti Lietuvai savo darbus ir širdį.
Užgauliojimų, blogų žodžių, neapykantos žvilgsnių nemačiau. Net ir neėmę laikraščio linkėjome vieni kitiems Dievo palaimos, ramybės ir santarvės. Laikraščiai tiesiog tirpo.
Edvardas. Kėdainiuose dirbome penkiese – Laisvūnas, Algimantas, Irmantas, Andrius ir Edvardas. Išdalinome daug laikraščių, taip pat Algimanto atspausdintus NS pareiškimus dėl Lifosos ir migracijos. Nustebino ir pradžiugino, kad 2 kėdainiečiai išreiškė norą prisijungti prie NS.
Almantas. Varėnoje dirbau kartu su Valdu, Andriumi, Daiva ir Vida. Laikraščius dalinome aktyviai, žmonės ėmė gana noriai. Labiau vietiniai, mažiau svečiai. Kai kas mus matė jau ne pirmoje mugėje. Pasiūliau kartu atvažiavusiam 10 moterų būriui – tai kai paėmė pirmoji, vos spėjau dalinti kitoms – smagus patyrimas. Kelios ponios pasitikrino, kurį profesorių siūlau, ir kai sužinojo, kad ne tą vienintelį ir nepakartojamą, noriai paėmė laikraščius. 🙂
Vytautas. Panevėžyje susirinkom gausiai, smagu matyti aktyviai dalyvaujant vietos skyriaus žmones. Nuotaika šventėje gera, daug atpažįstančių ir palaikančių. Pradėjome kviesti žmones, kurie išsako palaikymą ir kad balsavo už mus kviesti tapti nariais. Yra sutinkančių.
Marius. Buvo didelis malonumas matyti žmones, einančius miesto gatvėmis ir besinešančius ne tik vykusioje mugėje įgytas gėrybes, bet daugiau ir tauriau – tai mūsų žinią. Daug gerų žodžių ir palinkėjimų išgirdome, kai kurie miestelėnai tiesiog patys ėjo prie mūsų ir prašė duoti laikraščių. Tvirtai galime teigti, kad Panevėžys (o ir Lietuva; juk Panevėžys didelis Lietuvos miestas!) nuo šiol kur kas geriau žinos NS – padarytas puikus darbas, kurio pagrindu bus galima auginti sėkmės vaisius. Tiesą sakant, jų jau yra ir šiandien: atsirado žmonių, panorėjusių prisijungti prie Panevėžio skyriaus ir tapti NS dalimi.
Andrius. Turėjau pasidarbuoti uošvijoje, tad važiuodamas į Žaiginį, esantį netoli Šiluvos, dalinau laikraštį pakeliui rastose parduotuvėse. Vėliau, grįždamas, sukau kitu maršrutu ir padalinau dar.
Aplankyta 21 parduotuvė.
Eglė. Į Kazlų Rūdą iš Vilniaus važiavome trise: Miglius, Janina, Eglė, vietoje prisijungė Artūras. Mugė prasidėjo neįprastai vėlai, nedidelė, žmonių irgi ne itin gausu, bet laikraštį ėmė gerai. Beveik visi buvo apdalinti. Šiek tiek sumetėme į pašto dėžutes aplinkinėse gatvėse. Grįždami atgal aplankėme 10 parduotuvių miesteliuose: Ažuolų Būda, Jūrė, Skriaudžiai, Veiveriai, Šilavotas, Klobiškis, Aukštadvaris. Parduotuvėse palikome laikraščių.
Neringa. Jonavos 273 gimtadienį pasitikome keturiese – aš, Kristupas, Linas ir Aras.
Pasiruošėme dvigubų laikraščių egzempliorių. Šventė prasidėjo 11 val., vyko šeimų piknikas. Pati mugė nebuvo gausi, nes gimtadienio šventė tęsis iki 1 val. nakties, šventinė eisena nusimatė tik 18:30. Kai kurie dalyviai sakė, kad jau gavo laikraštį birželio mėn., bet patikinti, kad tai naujas numeris, noriai ėmė. Dauguma žino apie NS. Kai kurie patys su džiaugsmu imdavo laikraščius iš rankų. Kai kurie paklausdavo, ar tikrai nemokamai. Grįždami palikome laikraščių miestelių parduotuvėse.
Linas. Apie žmones. Žmonės daugiau mažiau puikūs. Ėmė laikraštį noriai, atsisakė vienetai .Grįžtant stojome prie parduotuvių ir palikome jose laikraščius. Nė viena neatsisakė priimti.
Aušra. Vakar dalinome laikraščius Kaune, Kauno kultūros mugėje, kuri vyko Nepriklausomybės aikštėje, prie Soboro. Mūsų komandoje buvo Jurgita, Mantas, Simonas, Artūras ir aš. Pasistatėme palapinę šalia mugės palapinės. Žmonių nebuvo daug. Vaikščiojome po Laisvės alėją ir dalinome.
Atsiliepimai įvairūs, vieni ėmė noriai, kiti mandagiai sakė „ačiū“, vienas kitas nebuvo nieko girdėję apie mūsų partiją, tačiau dauguma žinojo. Buvo ir tokių, kurie geru žodžiu minėjo prof. V. Radžvilą ir net prisiminė Romualdą Ozolą ir jo pasisakymus 1988 m. Dalinome mugėje ir nešiojame po butus savo gyvenamuose rajonuose.
Vytautas. Ačiū panevėžiečiams bendražygiams už šiltą sutikimą ir visų darnų darbą, kurio rezultatas negali būti matuojamas vien išdalintų laikraščių skaičiumi. Mūsų tikslai įvairiose Lietuvos vietose privalo skirtis priklausomai nuo konkrečių sąlygų ir aplinkybių. Darbas ir įspūdžiai leidžia gana tvirtai teigti, kad Panevėžyje jau pasiekti du dalykai: a) patikėta, kad NS yra realiai egzistuojanti ir stiprėjanti jėga; b) pereinama į trečiąją ir jau net ketvirtąją NS įsišaknijimo stadiją — prasideda spontaniški, priėjus čia pat išsakomi norai stoti į mūsų gretas.
Tai nėra joks iš dangaus krentantis dovanų NS ar stebuklų lietus. Vyksta lūžis, kurio esmė yra tokia: NS veikla interneto platybėse ir išvykos, kurios, kaip teko patirti per pokalbius, sekamos kur kas atidžiau, negu patys dažnai manome, priartino laiką, kai begalę kartų populistų ir demagogų apgauti Lietuvos žmonės vėl pradeda patikėti (pamažu ir sunkiai, bet šitaip ir turi būti), kad atsiranda jėga, kuri — daugelis jų tai suvokia daugiau intuityviai – kažkuo iš esmės skiriasi nuo kitų ,,nesisteminių” darinių.
Šią nuojautą jie išsako kaip savo principinę nuostatą tokiais žodžiais: ,,nebegaliu abejingai žiūrėti, kas darosi Lietuvoje”, ne vienas tiesiai pasako ,,ačiū, kad esate ir dirbate” ir… pasako, kad norėtų tapti bendražygiais.
Iš tikrųjų jie išsako tai, ką viduje jaučia ir suvokia kiekvienas nors lašelį sveiko proto ir krislelį sąžinės išsaugojęs žmogus: Lietuva yra prie egzistencinės tautinės ir valstybinės katastrofos slenksčio. Savo pavyzdžiu mes juos žadiname ir įkvepiame apsispręsti. Besirenkančių šį kelią neišvengiamai daugės gausėjant akivaizdžių tos katastrofos ženklų, iš kurių naujausias yra GĮUP.
Bet, kaip minėjau, Lietuvoje padėtis labai skiriasi. Mat ji iš esmės nepasikeitė nuo Sąjūdžio laikų. Vienur Sąjūdis buvo stiprus, kitur — gerokai silpnesnis ar net leisgyvis. Rezultatas Šiauliuose kitoks šiuo metu negali būti, o įvardijant tiksliai — Šiauliai jau tiki, kad NS iš tiesų egzistuoja, bet mūsų idėjų suvokimo ir priėmimo požiūriu vėluoja metais ar net dviem. Tai neišvengiama. Kaip dėsningi yra ir Vilniaus bei Šiaulių panašumai, turintys senas ir gilias istorines šaknis.
Tad nesistebėkime, kad Šiauliai ir Vilnius mums yra gana nesvetingi. Neverta nuleisti rankų — juk ir jie bunda.
Sukrečiantis kontrastas tarp Šiaulių ir Šiluvos rodo, kokia mentalinė praraja skiria įvairias lietuvių grupes ir sluoksnius. Bet Šiluvos patirtis teikia vilčių ir įkvepia. Taip yra todėl, kad vis dėlto netrūksta ir žmonių, kurių sielose lietuviškumo kibirkštėlės dar rusena. Mūsų uždavinys — neleisti joms visiškai išblėsti ir padėti tokiems žmonėms vėl ,,įsižiebti” savyje lietuvybę.
Kad suprastume, kaip toks darbas duoda vaisių, paklauskime savęs: kodėl GPM parama NS kasmet didėja dešimtimis tūkstančių ir po rudeninių korekcijų perkops 100 000, o kitoms ,,nesisteminėms” partijoms neauga? Nei iš šio, nei iš to mus kažkodėl ypatingai myli, o kitų — ne? Ką reiškia sutikti kur nors rajone niekada nematytą žmogų, kuris pasako, jog skyrė paramą? Ogi tai, kad stebi visus ir mato pastangas. Ir iki šiol rėmė saugiausiu būdu — skirdami paramą, apie kurią niekas nežino. O dabar pamažu drąsėja ir gausėja besiryžtančių viešai padėti.
Valstybė ne kažkoks daiktas, kad ją kas nors susigrąžintų. Tai ydingas šūkis